Ten, kur daug pykčio, yra stiprus skausmas.
Ten, kur daug svarstymų, yra užšaldyti jausmai.
Ten, kur uždėta abejingumo kaukė, yra daug nusivylimo.
Ten, kur daug pykčio, yra stiprus skausmas.
Ten, kur daug svarstymų, yra užšaldyti jausmai.
Ten, kur uždėta abejingumo kaukė, yra daug nusivylimo.
Mergaitė atėjo į svečius pas močiutę. Liūdna jai buvo, vos ašaras tramdė. Sėdi ant taburetės prie lango tokia išblyškusi, liesutė, ir tyli. Ji nenorėjo močiutės jaudinti. O ir verkti negerai, negražu – reikia pakentėti.
Tėvai sūnui išrinko geriausią mokytoją. Rytą senelis nuvedė anūką į mokyklą. Kai senelis su anūku įėjo į kiemą, juos apsupo vaikai. Vaikai šūkavo ir šokinėjo aplink senelį ir anūką…
Visi geri dalykai vyksta lėtai. O blogi – greit. Trapų dalyką sudaužyti galima akimirksniu. Ilgai formuojasi tikri santykiai, ilgai atstatinėjama sveikata… Jei kažkas vyksta ilgai – nereikia skubinti. Būkime kantrūs.
Atėjo laikas priminti sau visa tai, ką rinkai, matei sapne, girdėjai dainų žodžiuose, pastebėjai, kai lėkei dviračiu, parsinešdavai kišenėse iš pasivaikščiojimų parke, žadėjai prisiminti, kas benutiktų paskui…
Kaimo mokykla buvo šildoma senoviška krosnimi. Berniuko pareiga – ateiti į mokyklą anksčiau, užkurti krosnį ir sušildyti patalpą. Kartą, atėję į mokyklą, vaikai pamatė, kad pastatas skendi liepsnose…
Mini įpročiai panašūs į mažas programas. Jų įgyvendinimui reikia tik kelių minučių per dieną, bet jie neįtikėtinai įtakoja gyvenimo kokybę. Čia dvylika labai paprastų ir efektyvių įpročių, kuriuos verta įtraukti į savo gyvenimą.
Jeigu aš pykstu ant tavęs, tai nereiškia, kad tavęs nemyliu ar noriu su tavimi skirtis. Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad noriu tau pakenkti arba kad tavęs negerbiu. Jeigu aš pykstu, tai ne visam laikui, tai laikina būsena, kaip ir visos kitos būsenos.
„Aš pusę gyvenimo kariavau su senėjimu, bet jis laimėjo. Kam taip tuščiai eikvojau laiką? Kodėl ne iš karto pripažinau savo pralaimėjimą ir nepabandžiau tiesiog gyventi? Nežinau. Visą gyvenimą apsimetinėjau kita: labiau bendraujančia, labiau nesivaržančia, jaunesne, stilingesne…“
Visi garvežiai buvo kaip garvežiai, tik vienas – keistas. Jis visur vėluodavo. Ne kartą garvežiukas garbingai prisiekinėjo: niekada daugiau nesidairys į šalis. Tačiau kaskart nutikdavo tas pats. Keistu garvežiuku patikėjo paskutinį į kartą.