Anekdotas, kurį mokytojai supras
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.“
O tada Simonas Petras paklausė: „Mums reikės visa tai išmokti?“
O Andriejus paklausė: „O ką, reikėjo viską užsirašyti?‘
O Pilypas paklausė: „Gal kas nors turit lapelį popieriaus?“
O Jonas pasakė: „O kitiems tiek daug neužduoda!“
O Baltramiejus paklausė: „O čia kas, namų darbai?“
O Jokūbas paklausė: „Kitą kartą reikės atsiskaityti?“
O Tadas paklausė: „Pažymiui?“
O Matas nusileido nuo kalno, tardamas: „Man reikia į tualetą“
O Simonas Kananietis paklausė: „O ar greit pietausime?“
O Judas Iskariotas paklausė: „O kaip ten buvo toliau, po vargdienių dvasios?“
Tada vienas arkivyskupas priėjo prie Jėzaus ir tarė: „O kokia čia problematika? Kokius tikslus ir uždavinius tu keli? Kodėl mokinių nesuskirstei į grupes ir neįtraukei į mokymo procesą? Kodėl pasirinkai frontalinę mokymo formą?“.
Ir tada Jėzus pravirko.
(internetas, vertimas)