Už meilę, šilumą, jaukumą, Pavasari, išpuošk žiedais mamos suknelę- Tava širdis mums reikalinga, Mama, Ilgai dar išliks Tavų delnų kaitra, Kažkur toli – Tokia sava – Ištikima Penelopė. Dieviška Elena. Medėja baisi. Klausimas be atsakymo. Atsakymas be klausimo. Už rūpestį, vaikystės pievų rasą, Mes užaugom, iš namų išėjom, Atleisk, jei nepastebėjom Jei pasaulyje Tavęs nebūtų, Visus gegužio žiedlapius gležnusSveikinimai
Už giesmę vyturio, gėles, dangaus vaiskumą
Dėkoju Tau, mieloji mama, iš širdies,
Man Tavo meilės reikia nuo gimimo lig mirties.
Pasveikint ją šalpusnis ir žibuoklė galvas kelia.
Gamta ir saulė mamos nubundant laukia,
Aukštai iškilęs vieversys jai giesmę traukia.
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, Mama, tu kaip obelis balta.
Tava mintis suteiks mums patarimų.
Nusišypsok, ilgai dar lik jauna,
Nors laiko demonas ir daug ko negrąžina.
Vos gali ją pasiekti ranka.
Kažkur arti –
Gretimoj galaktikoj, už tūkstančio šviesmečių.
Kaip chroniška, neišgydoma liga.
Visų ir niekieno.
Kažkur pusiaukelėj – tarp velnio ir tarp viešpačio.
Kas tu esi?
Okeano gelmė. Kalnų viršūnė. Mėnulio nematoma pusė.
Kuo tu būsi?
Visata.
Vakar ir šiandien. Rytoj ir poryt.
Visada.
(A. Baltakis)
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.
Rasos lašelio Tavo akyse.
Jei pavargai, ne visada suspėjom…
Paskendusią vis matėm darbuose…
Tegul nors šiandien, Tavo šventės rytą,
Vasario snaigės gėlėmis žydės,
O Mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo širdį šiluma užlies.
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą širdyje nešioju.
