Ryškiausią žvaigždę perkelk į svajonę, Būk kuklus, bet nesižemink, Kaip pavasario vėjo dvelksmas, Dvi širdys kaip viena lai plaka, Sužibo žvaigždelė- Turėk svajonę didelę lyg žemę Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: Kas yra meilė? Tie, kurie jos nemėgsta, vadina ją atsakomybe. Tirpsta baltas sniego kelias, Nuo amžių vakare prie stalo dviese Diena primargino, nesužiūrėsi Kažkas pakito, būtinai pakito. Visur: Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsiųSveikinimai
Didžiausią laimę pasilik rytojui.
Geriausią žmogų turėk šalia,
O meilę savo širdyje.
Su Gimtadieniu!
Būk drąsus, bet nesikarščiuok,
Būk atkaklus, bet neužsispyręs,
Būk draugiškas, bet nepasimetęs!
Su Gimtadieniu!
Būk laimingas ir tegul
Išsipildo visi Tavo norai!
Kaip švelnutė birželio diena.
Kaip žydėjimas tėviškės lino,
Tau težydi gimimo diena.
Tenedreba audroj ir vėjy,
Suraskite į laimę taką, –
Drauge žygiuodami, brangieji!
užgimė dukrelė.
Dalia žvaigždelės-
šviesti ir žibėti,
Mažos dukrelės-
augti ir stiprėti…
Ir neaprėpiamą kaip vasaros dangus.
Turėk svajonę didelę neramią,
Nes be svajonės esi dar ne žmogus…
Su Gimtadieniu!
Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip:
Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę! Ir už Valentiną!
Tie, kurie žaidžia su ja, vadina žaidimu.
Tie, kurie neturi jos, vadina svajone, kurie supranta ją, vadina likimu.
O aš meilę vadinu – Tu. Mylekime vieni kitus.
Šėlsta, linksminas širdelės,
Tarsi vasara aguonas,
Barsto šypsenas raudonas!
Tų širdelių spindesy
Atjaunėjame visi!
Kaip angelas naminis lempa tvieskia,
Apgaubki angele šviesa švaria
Ir saugoki du žmones vakare.
Pavargom mes nuo visokiausių „pa"
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese
Pačia sunkiausia šnekamės kalba.
Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.
Gal mudviejų nebėr, bet visados
Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.
Juk rasis lentgalys, vinis, kurią
Gali sukalt į stalą
Sėdint dviese, kaip šventame paveiksle vakare…
(V. Šimkus)
