Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.
Nuo jos drebės po kojom žemė.
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią
Pajusi skaudžiai ant savęs.
Virš debesų pakilsi – saulė
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly
Ji iš tamsos kalbėti ims.
Dar tau vaidenas žalias krantas,
Kur meilės nėr… O aš juokiuos…
Širdis – tas meilės diversantas –
Sekios tave be atvangos…
(A.Baltakis)
Nuo amžių vakare prie stalo dviese
Kaip angelas naminis lempa tvieskia,
Apgaubki angele šviesa švaria
Ir saugoki du žmones vakare.
Diena primargino, nesužiūrėsi
Pavargom mes nuo visokiausių „pa"
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese
Pačia sunkiausia šnekamės kalba.
Kažkas pakito, būtinai pakito.
Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.
Gal mudviejų nebėr, bet visados
Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.
Visur: Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių
Juk rasis lentgalys, vinis, kurią
Gali sukalt į stalą
Sėdint dviese, kaip šventame paveiksle vakare…
(V. Šimkus)
Ak meile tu beteise,
Kokia tu man šviesi!
Ateisi? Neateisi?
– – – – –
Esi.
Esi.
Esi.
Ak meile tu beteise,
Kokia tu nedrąsi.
Išteisinsi?
Nuteisi?
– – – – –
Teisi.
Teisi.
Teisi.
(Jonas Mačiukevičius)
Atsigręžk,
Leisk mano lūpoms
Kalbėti dabar,
Kai tavo lūpos mano
Nevykėlę sielą vis keikia…
(R. Girkontaitė)
Jei svetimos lūpos Tau širdį sudrums
Nereikia many atleidimo ieškoti
Toks mano vienintelis noras, kad mums
Nebūtų ko slėpt, nei žinoti.
(M. Putinas)
Girgždančiais laiptais aukštyn
Vos ne vos kerėblina meilė
Štai prisėda aikštelėj pritrūkusi kvapo
Ji jau sena ir bejėgė
O likimas tas raišas nuskurėlis
Klibikščiavęs žemyn pastebi ją
Ir prisėda šalia ir žodis po žodžio
Juodu susipažįsta ir
Netgi išgeria šlakelį vyno
Dabar meilė jau labai užsiėmus
Ji verda ir skalbia
O jis net sulinkęs velka maišą pareigų
Ir kiekvieną dieną parduoda tuščius butelius
Vakarais juodu drauge žiūri TV
Ir jiems tikriausiai gera
(Aarne Puu (vert. R. Vanagas))
Meile, nelaiku atsiradai,-
Neturiu tau laiko nei lėšų…
Užrašų knygelėje – seni vardai,
O širdy naujus jausmus nešu.
Meile, viską nutarei pakeist,
Kaip ir dera meilei – iš esmės.
Tiek grožybių man jau prisakei,
Kad netenka praeitis prasmės.
Meile, aš manau nepasiduot,
Atsispirt visiems kerams žadu,
Kai artėja įprastas ruduo,
Tai velniam tiek daug gražių žiedų.
Mano metuos moterų vardai
Ne varpeliais, o šaukšteliais dzingsi…
Meile, nelaiku atsiradai…
Gal, sakau, ir nelaiku pradingsi.
(Jonas Mačiukevičius)
Taip norisi ištarti žodį,
Kurio širdis virpėjimo pilna.
Taip maudžia, graužia abejonės.
Kad parašytas dar ne tas.
Jausmų lavinos apkabina,
Jos gniuždo, dusina mane.
Skaidrumo, virpesio švelnumo
Nebeišgaunu sielos šviesume.
Ir žodžiai vien kreivi, kuproti,
Neguodžia posmų taurumu.
Vienintelė viltis liepsnoti.
Ir akina, ir smukdo naivumu.
(P. Kulvinskas Iš kn. „Meilės elegijos",1993)
Akis manoji stengiasi slaptai
Tave nupiešti širdyje, kaip gyvą.
Aš rėmus tau atstoju kaip matai,
Ir išlaikau gražiausią perspektyvą.
Šviesa iš tavo spindinčių akių
Dirbtuvės mano prieblandon srovena.
Gėrėkis savo atvaizdu puikiu
Ir per kūrėją žvilgtelk į jo meną!
Taip mes draugavom: savo akimis
Tave bandau aš sieloj nutapyti,
O tavo akys džiaugias tylomis
Ir mano celėje lyg saulė švyti.
Aš dievinu akis! Tiktai gailiuos,
Kad širdį atvaizduot negali jos.
(Šekspyras)
Argi negalima,
Kad meilė būtų lyg gyvenimas ištisas,
Lyg kovoje skambantis metalas?
Tada mylėtum žmogus visas,
Kiek tik galima,
Be pradžios ir be galo.
O dabar ta meilė ateina
Kartu su pavasariu, kartu su gėlėm,
Ir tada pradedi, žmogus, tokią dainą,
Kuri tave visą iščiulpia perdėm.
Nuskamba daina. Nubyra sodai gelstantys.
Ir lieki su širdim palūžusia,
Į sielvartą visas panertas…
Rodos, susigrąžintum tą pavasario salyklą salstantį,
O paskui vėl antrą sykį pasigertum.
Bet niekas nebegrįžta.
Ir ruduo kelius gelsvom spalvom nusėja.
O tu – lyg tas šalikelėj prikaltas Kristus –
Vis liūdi, švilpaudamas kartu su vėju.
(Kostas Korsakas)