Bus dienos-sunkios ir geros.
Bus naktys-bemiegės ir nykios.
Bus skausmas ir laimės ašaros.
Bus vienatvė.Ir akys mylimos.
Ir širdy, tartum fotojuostelėje,
Liks tik šviesios ir tamsios dėmės…
Nesakysi-nebuvo meilės…
Nesakysi-gyvent pasivėlinau…
Viskas bus.Viskas dar tik prasideda.
Tik kurios bus akimirkos lemiamos?
Atiduoti save, savo laimę ir širdgėlą
Atėjau aš.Sveikas, gyvenime !
Dalia Ramoškaitė
Kalbėki, sūnau,
kad pasaulis gražus,
nors spalvas pats vėliau susirasi.
Aš pasiūlyti baltą ir juodą galiu.
Kalbėki, sūnau,
kad pasaulis tau geras,
kol suprasi,
koks prieštaringas žmogus.
Neraškyki žvaigždžių-
jos gražios, bet šaltos.
Akių ežeruose išpiltas dangus,-
jei išmoksi įžvelgti
žydrynės krisleliuose gelmę,
tai aplink tyvuliuos
nesibaigiantis spindesys.
Nesistenki pasiekti
kalno viršūnės-
tik bedugnėms kalnai aukšti.
Kilk iš sėklos gajos
kaip ąžuolas kyla,
atžalėlė tu mano, šviesi…
Ramios upės nudilina uolų skeveldras,
išsiplauna į krantą smėlio migla.
Būk upe, kuri turi krantus, turi vardą,
ir tavęs nenutrins užmarštis.
/A. Jasulaitis/
Rieda saulytė takučiu su torčiuku ant pečių,
Štai metukų jau ir du,
Su saulyte eis kartu,
Tad užpūskit žvakutes,
Jos išpyldys svajones…
Tu pasodink medelį
Ir auk kartu su juo,
O jei tave praaugtų,-
Tu auk savo protu.
Auk tvirtumu ir meile,
Sieki drąsios minties
Ir gal atrasi žemę…
KOLUMBO tau sėkmės.
Neskubėk, neskubėki užaugti,
Taip trumpai leista būti šioj žemėj vaiku.
Šokinėk po balas, dūki, siauski,
Pink gėlių vainikus, riški plaukus lėlių.
Į vaikystę jau niekad negrįši,
Todėl bėk ir statyki svajonių pilis,
O sutemus visad išklausyki,
Ką kalbės prieš sapnelį tavoji širdis.
Į kišenę įsikoręs katinukas,
Prie kojelių – vabalėliai ir šuniukas,
Ir rankelėse rausvai pražydę rožės
Tavo šventę pasitikt šiandieną ruošias!
Iš mažučio – į didutį.
Iš silpnučio – į galingą.
Iš gležnučio – į stipruolį.
Auk, vaikeli, būk laimingas.
Kūdikystė mažučiais delniukais
Brėžia savo gyvenimo taką,
Šlepsi mažas dailus kamuoliukas
Ir vis šneka, ir šneka, ir šneka…
Lango stiklas pirštukų padeliais
Lyg pėdutėmis nutapinėtas.
Čia kiekvienas močiutės daiktelis
Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.
Knieti imti, paliesti, pažinti,
Palaižyti, pagriebus į saują,
Greitai jau nemokės apsiginti
Net žema senučiukė indauja.
Į neramų sapnelį atklysta
Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos.
Ant putnučių skruostukų pražysta
Šypsenėlės – beraustančios uogos.
Koks trapus kūdikystės ėjimas,
Į laimingo gyvenimo tąsą,
Koks mąslus sueities išlikimas
Laiko laiptais gyvenimą neša.
Kai meilės jausmo apimti
Sukūrėt žemiškąjį kūną,
Krito žemyn žvaigždė šviesi,
Ieškodama tėvų švelnumo.
Nekalto kūdikio riksme
Dangaus palaima nuskambėjo.
Nuo šiol privalot būt drauge,
Vardan Žmogaus, kurį pradejot.