Tavo šypsena , mamyte, Tavo rūpestis, kantrybė, Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte, Paklaidžioję likimo vingiais, Iš Tavo rankų Iš Tavo akių, mokytojau, Iš Tavo minčių išsilieja žodžiai, Šį rytą džiaugsmui praviras duris palikim Ir leiskime Velykų saulei pasivaikščiot po namus. Šį rytą žodžių upei lietis netrukdykim – Tegu Prisikėlimo jaudulys aplanko mus! Spindi ašaros motutės Nusišypsok…Pažvelk į dangų… Mylėk save už tai, kad moterim gimei. Vyrui gyvenime nelengva. Kai jis gimsta, sveikinama motina. Kai veda, žavimasi nuotaka. Kai tampa tėvu, gėlės teikiamos žmonai. Kai miršta, jo pensiją prašvilpia našlė! Taip kad karščiausi sveikinimai su diena tų, kurios visad ir visur valdo! Mylėkime gyvenimą, koks jis yra, su druskos sauja ir su liepų medumi. Branginkime gyvenimą ir tuos, kurie jame įspaudžia nuoskaudas ar šilumą palieka atminty. Šypsokimės gyvenimui ir jis mums atsilieps, sumenkindamas priešus ir palaimindamas svajones. Mylėkime gyvenimą už tai, kad jis yra, mylėkime už tai, kad esame jame.Sveikinimai
Man kaip cukrus, kaip medus,
Mano meilė ir gėlytė
Prie tavos širdies priglus.
Tavo akių šiluma,
Tavo laimė ir ramybė-
Tai graži vaikų daina.
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.”
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?
(Vytautas Mačernis)
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimos mamos namus.
Prie stalo apskrito susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli…
Išaugęs medis
šaknijas ir skleidžia manyje
Pažinties šakas.
Išplaukia debesys,
Apgaubiantys ir lydintys mane
Į pasakų žemę.
Mano būčiai suteikiantys prasmę…
(I. Daubarienė)
Obelų žieduose –
Auk, vaikeli, būk didutis
Mamą pavaduosi.
Matai,saulutė šoka su mėnuliu tango,
Po kiemą laksto jų mažyčiai spinduliukai,
Jie pina laimę Tau iš meilės burbuliukų !
Kad jautrumu prilygsti rožės žiedui.
Už tai, kad Ievos seserim tapai.
Ir tiktai tu gali sparnus suteikti vyrams!
